Prieš 8 metus, 2011 m. atidengėme memorialą Plungėje, nutolusioje 200 kilometrų nuo Biržų. Skelbta, kad tai pirmasis paminklas su iškaltais vardais Lietuvoje, galbūt ir Rytų Europoje.
Prieš keletą metų netoliese esančio Kupiškio miestelio žydų palikuonys surinko nužudytų Kupiškio žydų vardus ir pavardes ir iškabino juos lentoje ant sienos viešame pastate, kuris anksčiau buvo sinagoga.
Tai įkvėpė mano žmoną Glendą ir mane surinkti Plungės aukų vardus. Tik mes neketinome iškabinti jų lentoje ant sienos viešame pastate. Norėjome iškalti juos ant paminklo prie miške esančios masinių žudynių vietos, kur ramiai ilsisi žiauriai nužudyti vyrai, moterys ir vaikai.
Atidengiant paminklą Kaušėnų miške kreipiausi į susirinkusią minią, kaip dabar į Jus. Tada, kaip ir šiandien, Biržuose, raginau statyti paminklus su aukų vardais ir pavardėmis prie daugiau nei dviejų šimtų masinių žydų kapaviečių Lietuvoje. Kad primintų visiems, jog šie vardai, užrašyti lietuvių kalba, Lietuvos piliečių, kurie taip pat buvo ir žydai. Kalbėtojai ir politikai raginimui pritarė ir išgyrė mūsų pastangas.
Po kelių mėnesių gavome Kėdainių projekto iniciatoriaus Rimanto Žirgulio kvietimą dalyvauti paminklo atidengime. Tai tiesioginis rezultatas mūsų vizito į restauruotą Kėdainių sinagogą, kur susitikome su Kėdainių krašto muziejaus direktoriumi ir papasakojome jam apie savo planus atidengti memorialą Plungėje.
Išskyrus keletą nedidelių išimčių, iki šios dienos, kai mes Biržų rajone, Pakamponių miške, atidengiame šį paminklą su aukų vardais prie masinių žudynių vietos, jokia kita savivaldybė nesiėmė vykdyti panašus projekto.
Šis projektas vyko dėl to, kad ponia Ingrida Vilkienė, sukūrusi Tolerancijos ugdymo centrų tinklą Lietuvoje, pakvietė Glendą ir mane. Ne, ne pakvietė, o reikalavo atvykti į Biržus susitikti su dviem išskirtiniais ten gyvenančiais lietuviais – mokytojais Vidmantu Jukoniu ir jo sūnumi Merūnu.
Jie suorganizavo mūsų susitikimą su mere Irute Varziene. Išgirdusi apie mūsų pastangas atidengti paminklą Plungėje, ji paprašė imtis panašios iniciatyvos ir Biržuose.
Tuomet susitikome su ypatingu žydų filantropu, gyvenančiu Keiptaune, – Benu Rabinovičiumi, kuris šiandien yra su mumis. Jo šaknys čia, Biržuose, kurie jidiš kalba vadinami Birž. Jis sutiko vadovauti organizacijai, stačiusiai memorialą ir prisidedančiai prie švietimo Holokausto tema.
Benas Rabinovičius ir šio įspūdingo paminklo projekto autorius, architektas dr. Džozefas Rabie kartu su kitais Biržų visuomenės veikėjais ir svarbiausiais finansiniais rėmėjais šiandien yra čia.
Visiems prisidėjusiems, kad ši idėja taptų įmanoma, tai pat Vidmantui ir jo sūnui Merūnui, su kuriais bendradarbiavome pastaruosius ketverius su puse metų, Biržų žudynių aukų palikuonys ir visas žydų pasaulis taria Ačiū, Thank you, Toda raba, A groyse dank.
Niekada nepamirškime šio tragiško laikotarpio Lietuvos ir žydų istorijoje!
KEIN MOL NISHT VIRGESEN
Abel Levitt, 2019, Biržai.