“Krikščionys prievartos atveju turi ginti žydus taip, kaip pačius save, nes vietiniai žydai yra šio miesto nariai”, – rašė kunigaikštis Kristupas Radvila 1607 metais.
1610 metais Biržuose buvo 25 žydų namai, trijose gatvėse šalia turgaus aikštės. Jų namai stovėjo pačiame miesto centre, šalia Biržų burmistro ir vaito namų. Kiti namai buvo įsiterpę tarp turtingiausių Biržų miestiečių namų – pavyzdžiui, greta Radvilų auksakalio Kristupo namo.
Tų metų dokumentuose minima, kad devyni žydai Biržuose verčiasi alaus, midaus ir degtinės gamyba. Išrūpinus miestui Magdeburgo teises, Radviloms buvo svarbu, kad miestas turtėtų, tad žydai buvo laukiami ir godojami.
1650 metais Biržuose buvo jau 27 žydų-rabinų ir 15 žydų-karaimų namų, išsibarsčiusių po visą miestą. Kristupas II Radvila nutarė surinkti miesto žydus į vieną vietą ir leido jiems statytis sinagogą.
1931 metais Nepriklausomybės paminklas buvo pastatytas ten, kur dabar stovi obeliskas tarybiniams kariams. Muziejaus archyvo nuotr
Nepriklausomybės paminklo statyboms paskolą suteikė Biržų žydų liaudies bankas. Muziejaus archyvo nuotr.
Istorijos audros smarkiai apgriauna ir nuskurdina Biržų miestą, po III ATR padalijimo, 1800 metais, netekusio ir Magdeburgo teisių. Nežiūrint nuosmukio, miestas po karų ir dalybų po truputį atsigauna. XVIII a. palengva atsistatančiuose Biržuose krikščionims priklausė tik 128 namai: likusiuose 400 namų gyveno žydai.
XIX a. pabaigoje, kai miestą valdė garsių didikų Tiškevičių giminė, iš 2630 Biržų gyventojų didesnioji dalis – 1860 buvo žydai ir tik 740 – krikščionys (lietuviai, lenkai, rusai).
Lietuvai tapus nepriklausoma respublika, daugumoje šalies miestų žydų kultūra, švietimas ir visuomeninis gyvenimas skleidėsi visom galiom, ne prasčiau nei lietuvių. Tarpukaryje Biržuose veikė žydų liaudies bankas, beje, paskolinęs pinigų Nepriklausomybės paminklo statyboms, net trys sporto klubai, sionistų draugija “Mizrachi”, sinagoga su dviem rabinais, mokyklos.
Vytauto gatvė prieš karą. P.Ločerio nuotr.
Vytauto gatvė prieš karą. P.Ločerio nuotr.
Didžioji dalis žydų gyvenimo vyko Žemaitės, S.Dagilio, Karaimų , Vilniaus ir Kęstučio gatvėse, kur jie ne tik gyveno, bet ir vertėsi smulkiu verslu, dažniausiai – prekyba. Senieji biržiečiai mena daugybę krautuvių ir krautuvėlių, neretai tame pačiame šeimos gyvenamajame name. Nemažai jų buvo Vilniaus gatvėje, o daugiausia jų buvo Vytauto gatvėje – nedidelės krautuvėlės, prekiaujančios savo kepta duona, įvairiais namų apyvokomis reikmenimis, manufaktūra.
Buvusi chasidų sinagoga. ©selonija
Buvusi chasidų sinagoga. ©selonija
Iki šiol išlikusios abi sinagogos, vadinamoji senoji ir chasidų, nė vienoje iš jų jau seniai nebeskamba žydų maldos, sunaikintas visas interjeras. Šiuo metu abiejose sinagogose yra įrengti butai.
Išlikęs užrašas ant senosios prieglaudos. ©selonija
Išlikęs užrašas ant senosios prieglaudos. ©selonija
Šalia chasidų sinagogos stovi senas pastatas, ant kurio frontono kad neryškiai, bet matyti senas užrašas lietuvių ir jidiš kalbomis – žydų senelių prieglauda. Netoli Apaščios, Žemaitės ir Karaimų gatvių kampe I Respublikos metais stovėjo ješiva, kurią įkūrė B.Movši ir A.L.Bernšteinas. O jau visai ant Apaščios kranto buvo itin svarbus žydų bendruomenės pastatas – pirtis, kurioje, be kita ko, buvo daromi ir ritualiniai apipjaustymai.
Buvusi senoji sinagoga. ©selonija
Buvusi senoji sinagoga. ©selonija
Akivaizdu, kad žydai laikėsi krūvoje, gyveno labai kompaktiškoje teritorijoje tarp savų, nors buvo žydų, kurie kėlėsi iš centro ir statėsi tuometiniame miesto pakraštyje didelius ir patogius namus. Pavyzdys galėtų būti išlikęs Lipšicų namas J.Basanavičiaus gatvėje, kuriame pilnas nerimo ir tragiškų nuojautų eiles savo kaimynei Reginai rašė Icikas Lipšicas. Erdvus namas su „salkomis“, šiuo metu, matyt, menkai prižiūrimas ir todėl gerokai patręšęs, stovi iki šiol, primindamas tragiškai žuvusius Biržų gyventojus.
Prieškaryje šiame name gyveno žydų Lipšicų šeima. Editos Mikelionienės nuotrauka
Prieškaryje šiame name gyveno žydų Lipšicų šeima. Editos Mikelionienės nuotrauka
Deja, II Pasaulinis karas negrįžtamai pakeitė pasaulį. Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Biržuose prasidėjo žydų persekiojimai bei pavieniai žudymai. Pirmoji auka tapo gydytojas Abraomas Zelmanas Levinas, o už bandymus ginti tautiečius nuo persekiojimų nuo kulkos krito rabinas Jehuda Leiba Burnšteinas.
Daktarą A.Leviną, sušaudytą pirmosiomis karo dienomis, mena iki šiol. ©selonija
Daktarą A.Leviną, sušaudytą pirmosiomis karo dienomis, mena iki šiol. ©selonija
1941 metų liepos 29 dieną buvo išleistas potvarkis, pagal kurį žydai turėjo palikti namus ir persikraustyti gyventi į getą. Getas Biržuose buvo įsteigtas rytinėje miesto dalyje, Vilniaus ir Karaimų gatvėse. Jį sudarė keliolika namų, išsidėsčiusių aplink sinagogą ir žydų religinę mokyklą. Netrukus vietiniai aktyvistai, vadovaujami I.Povilavičiaus, visus žydus suvarė į getą, tuos, kurie nepanoro palikti namų, atvesdino jėga. Iki liepos pabaigos gete ir kalėjime atsidūrė visi žydai, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar visuomeninio statuso. Išvarę žydus iš namų, ginkluoti I.Povilavičiaus vyrukai veltui laiko neleido: perėjo per ištuštėjusius namus, susirinko viską, kas turėjo didesnės vertės ir vežimais bei sunkvežimiais suvežė grobį į mokyklos pastate įrengtą sandėlį.
Nacių okupacijos lakotarpiu Lietuvoje buvo steigiami dviejų rūšių getai – didieji ir mažieji, kurie pirmiausia skyrėsi kalinių skaičiumi, be to, mažuosiuose nebuvo žydiškosios administracijos padalinių. Mažieji getai, kurie iš tikrųjų buvo Lietuvos provincijos getai, egzistavo žymiai trumpiau nei didieji, beveik visi jie buvo likviduoti iki 1941 m.pabaigos.
Biržų getas priklausė mažųjų kategorijai. Jame gyveno apie 3000 tūkstančiai miesto ir apylinkių žydų. Geto gyventojai buvo siunčiami dirbti įvairių darbų. Deja, jau rugpjūčio pradžioje į Biržus atvyko Šiaulių apskrities saugumo viršininkas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla ir trys vokiečių karininkai su konkrečiais nurodymais. Iki Galutinio žydų klausimo sprendimo (Endlősung der Judenfrage) Biržuose buvo likusi savaitė…
Straipsnis parengtas pagal Daliaus Mikelionio pasakojimą Gyvųjų maršo Biržuose metu rugpjūčio 28 dieną. ( WWW.SELONIJA.LT )