Prieškaryje šiame name gyveno žydų Lipšicų šeima
Edita MIKELIONIENĖ
Šiandien minime Lietuvos žydų genocido dieną. Biržuose, Pakamponių miškelyje, žydai buvo šaudomi 1941 metų rugpjūtį. Netekome visos žydų bendruomenės – 2400 žmonių: 900 vaikų, 780 moterų, 720 vyrų. Tarp sušaudytųjų – žydų Lipšicų šeima. Šis nedidelis biržietės išsaugotas atminimas apie žydų šeimą labai vertingas mūsų istorijai.
Rugsėjo 14-ąją, Žydų kultūros dieną, „Aušros“ vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro vadovas mokytojas Vidmantas Jukonis pakvietė biržiečius pasivaikščioti po senąsias žydų kapines. Tarp susidomėjusiųjų žydų istorija buvo ir biržietė Audronė. Ji nedrąsiai užkalbino šių eilučių autorę ir papasakojo, jog namuose saugo vieno žydų kilmės jaunuolio nuotrauką ir eilėraštį, skirtą jos mamai. Susidomėjome.
Su biržiete Audrone sutarėme susitikti „Biržiečių žodžio“ redakcijoje. Moteris atsinešė senutėles nuotraukas ir ranka rašyta eilėraštį. Šias brangenybes ponios Audronės mama storame bloknote saugojo iki pat savo mirties. Iš vienos nuotraukos žvelgia gražuolė Audronės mama Regina, kai jai dar buvo penkiolika. Kita nuotrauka – jaunuolio Iciko Lipšico. Vaikinas Reginai nuotrauką dovanojo 1941 metų balandžio 6 dieną. Kitoje pusėje užrašė: „Savo kaiminkai Renei“.
Ponios Audronės mamos brangenybės: Iciko Lipšico nuotrauka ir prisiminimui skirtas eilėraštis.
Apie kaimynystėje gyvenusią žydų Lipšicų šeimą poniai Audronei ne kartą pasakojo mama. Tarp Audronės senelių ir žydų šeimos klostėsi draugiški santykiai. Ponios Audronės senelis kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, tarp kurių ir jidiš. Lietuviai kaimynai apsipirkinėjo Lipšicų krautuvėlėje, tarpusavyje bendravo ir vaikai.
Lipšicų namas išlikęs iki šiol. Jis stovi ant J. Basanavičiaus ir Kilučių gatvių kampo. Medinis, neišvaizdus, tačiau saugantis tragišką šio namo savininkų istoriją. Ponia Audronė pasakojo: per karą jos senelių mūrinis namas sudegė, o Lipšicų medinis namas kitoje gatvės pusėje liko sveikutėlis.
Namas išliko, tačiau neišgyveno jo savininkai. Audronei mama pasakojo, jog Lipšicai nujautė artėjančią nelaimę: senajam Lipšicui dažnai skaudėjo galvą, jis ją apsirišdavo rankšluosčiu ir dejuodavo, jog jį kamuoja bloga nuojauta.
Ši nuojauta buvo apėmusi ir jaunąjį Iciką Lipšicą. 1941 metų gegužės 23 dieną, karui dar neprasidėjus, Icikas sueiliavo tokį atminimą savo kaimynei Reginai. Matyt jaunuoliai vienas kitam jautė simpatiją.
„Mes bėgame ir klumpame,
Ir keliamės, ir krintame.
Ir šaukiame, ir keikiamės:
„Gyvenimas bjaurus!“
Ir matome vien kraują mes,
Ir kenčiame vien skausmą mes.
Ir verkiame ir miname gyvenimo takus.
Bet vis tiktai, kai matome,
Kad mūsų saulė leidžiasi
Ir tamsa jau skleidžias, siaučia, siaučia mus.
Mes visas jėgas surenkam
Ir paskutinį syk sušunkam:
„Palauk, mirtie, nors valandą,
Pasaulis gražus!“..
Praėjus dviems mėnesiams, Icikas Lipšicas ir jo šeima buvo sušaudyta Pakamponyse. Ponios Audronės žiniomis, gyva liko tik Lipšičų duktė, nes tuo metu ji buvo išvykusi mokytis. Mat kitas Lipšicų namo savininkas jį įsigijo iš Lipšicaitės.
„Biržiečių žodis“
Editos Mikelionienės nuotr.
selonija.lt
